Implantacija

Dantų implantacija – tai operacija, kurios metu į žandikaulį įsriegiamas danties implantas. Nereklamuojame atskirų procedūrų, nes gebame jas atlikti visas. Tinkamiausią gydymą po specialistų konsultacijos jums parinks chirurgas ir odontologas ortopedas.
Danties implantas yra natūralios danties šaknies pakaitalas. Tai iš ypatingai tvirtos, bet lengvos ir biologiškai su kaulu suderinamos medžiagos titano arba titano ir cirkonio lydinio pagamintas nedidelis varžtelis, kuris chirurginiu būdu yra įsukamas į žandikaulį vietoje prarasto danties šaknies. Danties implanto paviršius yra porėtas, tam kad greičiau ir tvirčiau suaugtų su kaulu.

Dantų implantai gali būti naudojami tiek vienam, tiek keliems prarastiems dantims atkurti. Ant implantų galima tvirtinti įvairias dantų konstrukcijas, protezus.

Kaulo plastikos
operacijos

Netekus danties vyksta kaulo nykimo procecas – t.y. žandikaulio keteros aukščio ir pločio mažėjimas. Kai atrofija yra didelė paprasčiausiai nelieka vietos implantui. Tada atliekamos kaulo plastikos procedūros: žandinio ančio dugno pakėlimo operacija, kaulo plastika kaulo pakaitalais, kaulo plastika kaulo bloku.
Kaulo plastika kaulo pakaitalais gali būti atliekama įvairiose žandikaulio vietose, kai yra nepakankamas kaulo plotis arba reikia užpildyti smulkius kaulo defektus. Šios procedūros atliekamos implantacijos metu arba prieš implantaciją, naudojant įvairius kaulo pakaitalus ir membranas.

Kaulo plastika kaulo bloku atliekama esant didesniems kaulo pločio ar aukščio defektams. Kaulo fragmentas paimamas iš kitos žandikaulio vietos ir pritvirtinamas defekto vietoje.

Žandinio ančio dugno pakėlimo operacija reikalinga kai nepakanka kaulo aukščio viršutiniame žandikaulyje. Operacijos metu patenkama į antį, atkeliama gleivinė, o susidariusi ertmė užpildoma kaulo pakaitalu.

Dantų šalinimas

Dantų šalinimas – tai procedūra, kurios metu visiškai suardoma jungtis tarp danties ir alveolės (kaulo) ir dantis pašalinamas iš žandikaulio. Dantys gali būti šalinami paprastu arba chirurginiu būdu. Šalinant dantį paprastu būdu, dantis yra išjudinamas ir pašalinamas iš alveolės (kaulo).
Chirurginiu būdu dažniausiai šalinami neišdygę (retinuoti) ar ne visiškai išdygę dantys. Chirurginio danties šalinimo etapai:
Retinuoti protiniai dantys – tai tretieji krūminiai dantys susiformavę galinėje burnos srityje, tačiau dėl vietos stokos negalintys išdygti arba normaliai augti.

1

pjūvis, minkštųjų audinių lopo suformavimas ir atkėlimas;

2

neišdygusio danties ar danties šaknies suradimas, dalies kaulo pašalinimas;

3

danties ar jo šaknų padalinimas;

4

operacinės žaizdos sutvarkymas.

Žmogus įprastai turi 32 dantis. Protiniai dantys suaugusiam žmogui išdygsta paskutiniai. Du dantys būna viršutiniame ir du apatiniame žandikaulyje. Bet taip būna ne visada. Visiškai susiformavę, bet dėl įvairių priežasčių neišdygę dantys vadinami retinuotais. Retinuoti dažniausiai būna protiniai dantys, bet neišdygti gali ir viršutiniai iltiniai, apatiniai prieškrūminiai, taip pat papildomi dantys.
Retinuoti protiniai dantys sukelia skausmus, gali pakenkti gretimiems dantims ar sukelti kitas problemas. Šalinti tokius dantis reikia, kai dėl netaisyklingos jų padėties atsiranda minkštųjų audinių pasikartojantys uždegimai, vystosi aplinkinio kaulo cistos ir uždegimai, gretimų dantų vainikų ar šaknų tirpimas, ortodontinės problemos.
Dėl savo padėties protinius dantis sunku išvalyti, jie mažiau atsparūs ėduoniui ir dantenų ligoms, todėl kartais rekomenduojama retinuotus trečiuosius krūminius dantis, net ir nesukeliančius simptomų, šalinti siekiant išvengti ateities problemų.

Retinuotų dantų simptomai:

Retinuoti protiniai dantys ne visada sukelia kokius nors simptomus. Tačiau, kai infekuojasi, pažeidžia gretimus dantis ar dantenas, gali sukelti šiuos simptomus ir požymius:

Esant šiems simptomams už paskutinio krūminio danties reiktų kreiptis į gydytoją, nes problemos gali būti susijusios su retinuotais protiniais dantimis ir juos reikia pašalinti.

  • skausmą dantų vietoje;
  • paraudusias ir patinusias dantenas;
  • kraujavimą iš dantenų;
  • audinių patinimą apie žandikaulį;
  • blogą kvapą iš burnos, nemalonų skonį;
  • galvos skausmą.
Priežastys

Retinuotu protinis dantis tampa, kai dėl vietos stokos negali išdygti ar normaliai augti. Tretieji krūminiai dantys žmonėms dažniausiai išdygsta tarp 17 ir 25 metų amžiaus. Tačiau daugeliu atveju burnos ertmėje yra per mažai vietos protiniams dantims normaliai vystytis, tad dantis tampa retinuotu. Šio reiškinio priežastys įvairios:

  • netaisyklinga besiformuojančio anties užuomazgos padėtis, kai dantis nukrypsta ir remiasi į gretimą dantį arba kaulą, dėl ko negali normaliai išdygti;
  • protiniai dantys neišdygsta dėl vietos trūkumo dantų lanke esant per mažam žandikauliui;
  • ankstyvas pieninių dantų netekimas. Gretimi dantys pasislenka į tuščią vietą, todėl dar neišdygę dantys užblokuojami kaule.

Eiga

Retinuotu laikomas dantis gali būti pradygęs iš dalies, kai matosi vainiko dalis, arba jo gali visiškai nesimatyti pro dantenas. Tokį dantį pilnai dengia kaulas ar gleivinė. Pilnai retinuoti dantys dažnai nesukelia jokių simptomų ir nustatomi tik atlikus rentgenogramą. Tačiau tokie dantys gali pakenkti gretimiems dantims juos spausdami arba padarydami jautresniais infekcijai. Spaudimas gali sukelti problemas dėl dantų susigrūdimo ar ortodontinio gydymo sunkumus. Apie retinuotus dantis gali susidaryti cistos, kurios pažeidžia aplinkinį kaulą, dantis, nervus. Cistai supūliavus gali vystytis žandikaulio osteomielitas, veido pūlynai. Retai gali išsivystyti auglys, paprastai ne piktybinis. Esant šioms komplikacijoms gali reikti pašalinti dalį žandikaulio kaulo.
Iš dalies retinuoti dantys susisiekia su burnos ertme, todėl yra jautresni dantų ėduoniui. Tokius dantis sunkiau išvalyti, tarp dantenų ir paties vainiko kaupiasi maistas ir bakterijos. Ėduonis gali pažeisti ir gretimus dantis.

Higienos apsunkinimas aplink nepilnai išdygusį dantį gali sukelti labai skausmingą, uždegiminę dantenų būklę – perikoronoritą.

Ištyrimas

Retinuotų dantų sukeliamos problemos išsiaiškinamos apklausus dėl jaučiamų įvairių dantų simptomų, bendros būklės. Retinuoti dantys ir jų padėtis nustatomi apžiūrint burnos ertmę, čiuopiant žandikaulio deformaciją po gleivine ir atliekant įvairias rentgeno nuotraukas.

Gydymas

Pilnai retinuoti dantys, nesukeliantys jokių skundų, gali būti paliekami. Tačiau paliekant retinuotus dantis galimos komplikacijos: cistų, navikų atsiradimas, dantų lanko stūmimas. Chirurginis neišdygusių dantų pašalinimas būtinas tada, kai:

  • kartojasi uždegiminiai procesai, kurie sukelia skausmą;
  • kai neišdygęs trečiasis krūminis dantis gali lemti jį supančio kaulo bei gretimo danties šaknų rezorbciją (tirpimą);
  • kai neišdygusio danties srityje formuojasi cistos;
  • ortodontinio gydymo tikslu;
  • ne visiškai išdygęs dantis blogai išvalomas dėl prasto priėjimo – tai sąlygoja maisto likučių ir apnašų kaupimąsi bei ėduonies atsiradimą protiniame bei greta esančiame dantyje.

Virškomplektinis retinuotas dantis trukdo išdygti nuolatiniams dantims. Prieš operaciją turi būti gerai įvertinta retinuoto danties padėtis ir jo santykis su greta esančiomis struktūromis (pvz. apatinio žandikaulio nervo kanalu, gretimų dantų šaknimis).

Nepiktybinių
burnos ertmės
ir veido darinių
šalinimas

Nepiktybiniai dariniai dažniausiai pašalinami vietinėje nejautroje, juos išdalinant nuo aplinkinių audinių. Dariniai siunčiami patologiniam tyrimui, žaizda susiuvama plonais siūlais.

Fibroma

Tai apvalus, kietas lygaus paviršiaus darinys. Fibromos gali būti aptinkamas tiek ant veido odos, tiek burnos ertmėje. Tai dažnas gerybinis burnos ertmės navikas.

Dažniausiai fibromų tipai yra: angiofibromos (mažos papulės apie nosį ir skruostų srityje).
Fibromos ant odos (nepiktybinės odos išaugos), burnos ertmės fibromos ( formuojasi ant dantenų, žandų gleivinės, lūpų, liežuvio, gomurio srityje) ir padų fibromos.

Simptomai

Burnos ertmės fibroma:

  • kietos konsistencijos, gerai apribotas darinys;
  • būna nepaslankus arba prisitvirtinęs ant kojytės;
  • darinio paviršius lygus, švelnus, dengiamas nepakitusio epitelio;
  • dažniausiai tai yra vienas, besimptomis darinys, bet gali didėti;
  • dažniausiai atsiranda vidiniame skruostų ir lūpų paviršiuje, bet gali būti ir kitose burnos rtmės vietose.

Odos fibroma:

  • gerai ribotas, apvalus, mažas, švelniu arba ne paviršiumi darinys;
  • gali niežėti ar būti jautrus lietimui;
  • įprastai tokių darinių spalva nesiskiria nuo kūno spalvos, tačiau retkarčiais aptinkama ir tamsesnio atspalvio atvejų. Spalva gali keistis laikui bėgant nuo blyškios iki purpurinės.
  • kadangi darinys iškilęs virš paviršiaus, dirginamas drabužių ar sužeistas skutantis kraujuoja.
Priežastys ir paplitimas

Šie dariniai susiformuoja prasidėjus nekontroliuojamam ląstelių augimui dėl nežinomų priežasčių arba dėl nedidelės traumos ar vietinio dirginimo. Vienodai serga ir vyrai, ir moterys. Kai kurie vaistai, hormonų svyravimai taip pat sukelia pokyčius fibroziniuose audiniuose. Manoma, kad polinkis į šiuos darinius taip pat gali būti įtakojamas genetinės informacijos, todėl jei šeimoje aptinkamas panašus susirgimas, yra rizika atsirasti fibromai.

Eiga

Fibromos gali atsirasti, bet kurioje kūno vietoje, bet kuriame amžiuje, tačiau suaugusiems, 30 -50 metų, pasireiškia dažniau. Fibromos nėra pavojingos, tačiau turėtų būti šalinamos, jei trukdo kasdienei veiklai ar dėl kosmetinių priežasčių.

Gydymas ir prognozė

Chirurginis gydymas yra vienas iš būdų, naudojamų fibromoms šalinti. Vietinėje nejautroje odos dariniai pašalinami žirklėmis ar skalpeliu. Pašalinta medžiaga išsiunčiama ištyrimui.
Taip pat gali būti naudojamas darinio užšaldymas skystu azotu.

Lipoma

Lipoma – tai lėtai augantis, nepiktybinis, riebalinis darinys, dažniausiai aptinkamas tarp odos ir raumenų. Retai darinys, panašus į lipomą, gali būti piktybinis auglys – liposarkoma. Liposarkomos auga greitai, dažniausiai yra skausmingos, nepaslankios po oda.

Fibrolipoma – riebalinis darinys, tarp kurio skiltelių aptinkamas jungiamasis audinys. Dažniausiai aptinkamas kaktoje.

Simptomai

Lipoma susiformuoja iš karto po oda ar gleivine. Rečiau gali būti gilesniuose sluoksniuose ir didesnės nei įprasta. Tai minkštas, ribotas, paslankus darinys. Dažnai jį nesunkiai galima pajudinti paspaudus pirštu, kartais turi kojelę. Darinys nedidelis. Lipomos paprastai būna iki 5 centimetrų skersmens, tačiau gali didėti. Jei didėdama spaudžia greta esančius nervus arba yra sudaryta iš daugelio kraujagyslių, lipoma gali būti skausminga.

Priežastys ir paplitimas

Lipomos gali atsirasti bet kur kūne. Dažnai atsiranda kaklo, pečių, nugaros srityje. Pasitaiko ir burnos ertmėje, bet retai. Tuomet aptinkamos žande, liežuvyje, lūpose, burnos prieangyje. Lipomų susidarymo priežastis nežinoma. Lipomos kartais atsiranda keliems šeimos nariams, jų vystymuisi turi įtakos genetiniai faktoriai. Manoma, kad reikšmės turi nedideli audinių sužalojimai.

Eiga

Dažniausiai serga 40-60 metų asmenys, nors darinys gali atsirasti bet kuriame amžiuje. Retos vaikams. Kai kurie žmonės turi daugiau nei vieną darinį. Tam tikros ligos didina riziką atsirasti dauginėms lipomoms.

Gydymas ir prognozė

Chirurginis gydymas yra vienas iš būdų, naudojamų fibromoms šalinti. Vietinėje nejautroje odos dariniai pašalinami žirklėmis ar skalpeliu. Pašalinta medžiaga išsiunčiama ištyrimui.
Taip pat gali būti naudojamas darinio užšaldymas skystu azotu.

Epidermoidinė cista

stebimas iškilimas odoje su matoma padidėjusia pora. Kartais prasideda darinio uždegimas.

Epidermoidinė cista (cystis epidermoides) – tai į odą įsiterpusio epidermio ar plauko maišelio uždaras darinys, pilnas keratino ir riebalų.

Simptomai

  • Ant odos atsiranda vienas ar keli neskausmingi, apvalūs, riboti, iškilūs, elastingi dariniai.
  • Cistoje stebima juoda viršūnėlė.
  • Paviršiui suplonėjus cista pratrūksta, spustelėjus ištrykšta tiršta, į dantų pastą panaši kreminės spalvos medžiaga.
  • Jei cista infekuojasi, virš jos esanti oda parausta, skauda, jaučiamas tempimas.
  • Jei pratrūksta uždegiminė cista, gali būti matomas pūliavimas, jaučiamas nemalonus kvapas.
  • Jei cista greit auga, praplyšo, tapo skausminga ar trukdo kosmetiškai, reikia kreiptis į gydytoją.
Priežastys ir paplitimas

Epidermoidinės cistos gali atsirasti bet kur odoje, tačiau ketvirtadalis visų darinių randama galvos srityje, veide, kakle. Epidermoidinės cistos susiformuoja jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms. Tokį nenormalų ląstelių augimą gali lemti plauko folikulo ar riebalinės liaukos pažeidimas odoje. Odos paviršius (epidermis) yra sudarytas iš plono, apsauginio ląstelių sluoksnio, kuris nuolat atsinaujina. Dauguma epidermoidinių cistų susiformuoja kuomet šios ląstelės patenka į gilesnius odos sluoksnius ir ten dauginasi užuot pasišalinusios nuo odos paviršiaus.
Vidinės cistos sienelės yra sudarytos iš epidermio ląstelių, kurios į cistos visų išskiria baltymą keratiną. Keratians yra tiršta, gelsva medžiaga, kuri kartais išteka iš cistos.

Eiga

Iki brendimo dariniai dažniausiai nepasireiškia. Įvairūs simptomai atsiranda 15 -25 metų amžiuje ir jaučiami ne vienus metus. Cistai supūliavus ligos eiga paūmėja, reikalingas skubus gydymas.

Gydymas ir prognozė

Cistos šalinamos operaciniu būdu. Dažniausiai vietinėje nejautroje atliekamas labai mažas pjūvelis odoje, pašalinama cistos kapsulė su turiniu. Pašalintas darinys išsiunčiamas ištyrimui. Paprastai, jei pašalinta cistos kapsulė, darinys neatsinaujina.

Seilių liaukų cistos: vietinėje nejautroje pašalinamos cistos su pakitusia seilių liaukute arba sudaromos galimybės seilėms laisvai nutekėti.

Pleomorfinė adenoma – nepiktybinis auglys, kuris formuojasi iš didžiųjų seilių liaukų arba mažųjų seilių liaukų, kurių yra visoje burnos ertmėje.

Piogeninės granuliomos – tai rausvos išaugos lygiu paviršiumi, prisitvirtinusios prie burnos audinių. Dažniausiai susiformuoja ant dantenų ir prilietus lengvai kraujuoja.

Papilomos – šie gerybiniai navikai išsivysto iš burnos gleivinės epitelio ląstelių. Papilomos yra panašios į karpas ir burnoje išauga gan dažnai.

Gerybiniai odontogeniniai navikai ir cistos. Dažniausiai yra gerybiniai dariniai, atsirandantys žandikauliuose. Jie išsivysto iš tų pačių audinių, iš kurių formuojasi dantys. Iš pradžių simptomų gali nesukelti, dažniausiai auga neskausmingai, todėl diagnozuojami atsitiktinai. Vėliau gali deformuoti žandikaulį, dantys taps paslankūs, prasidės infekcijos. Gerybiniai kaulo navikai. Šie navikai pažeidžia apatinį ir viršutinį žandikaulį.

Osteoma – tai lėtai augantis kaulinis darinys (kaulinė išauga), dažniausiai randama ant kaukolės ar veido kaulų. Burnoje pastebima ant žandikaulių alveolinės keteros vidinio paviršiaus, kietojo gomurio. Padidėjusios pradeda trukdyti nešioti protezą.

Darinių biopsija

Kartais norint patvirtinti diagnozę reikia atlikti darinio biopsiją – paimti darinio dalį ir ją ištirti mikroskopu.
Biopsija – darinio audinio gabalėlio paėmimas vietinėje nejautroje. Jei susidaro didesnė žaizda, susiuvama siūlais.

Aspiracinė citologija – darinio ląstelių paėmimas adata ir ištyrimas.

Vėžys – nekontroliuojamas pakitusių ląstelių dalijimasis, kuris lemia įsiskverbimą į aplinkinius audinius, bei gali plisti limfagyslėmis ir kraujagyslėmis į tolimuosius organus. Beveik visos burnos vėžio atmainos pradeda formuotis plokščiose ląstelėse burnos, liežuvio ar lūpų paviršiuje.

Ko ieškoti?

  • Gleivinės spalvos pasikeitimas
  • Kraujuojančios vietos
  • Kaulinė deformacija
  • Dantų paslankumas
  • Gleivinės skausmingumas
  • Asimetrija

Rizikos veiksniai

  • Rūkymas
  • Tabako kramtymas
  • Alkoholio vartojimas
  • Anksčiau diagnozuotas burnos ertmės vėžys, taikytas spindulinis gydymas
  • Imuninės sistemos nusilpimas

Burnos vėžio simptomai

  • baltos, raudonos dėmelės burnoje ar ant lūpų;
  • negyjanti lūpų ar burnos žaizda;
  • burnos kraujavimas;
  • paslankūs dantys;
  • sunkumas ar skausmas ryjant;
  • tirpstančios lūpos;
  • pasikeitęs balsas, užkimimas, gerklės perštėjimas;
  • patinęs žandikaulis;
  • užsitęsęs dantų ar žandikaulių skausmas;
  • negyjanti kraujuojanti opa > 2 sav.;
  • gerklės perštėjimas, svetimkūnio jausmas gerklėje;
  • sunkumai kramtant, kalbant, liežuvio/žandikaulių nejudrumas;
  • ausies skausmas;
  • sąkandžio pokyčiai;
  • svorio netekimas.

Nebūtinai šie simptomai atsiranda dėl burnos vėžio. Juos gali nulemti ir kitos sveikatos problemos. Tačiau jiems atsiradus būtina kreiptis į gydytoją, kad diagnozė būtų nustatyta kuo anksčiau, ir, jei reikia, būtų pradėtas gydymas.

Liežuvio ir lūpos
pasaitėlio plastika

Liežuvio pasaitėlis – tai įprasta anatominė struktūra, kuri yra tarsi saitas, einantis nuo liežuvio apačios ir prisitvirtinantis prie burnos dugno minkštųjų audinių.
Trumpas liežuvio pasaitėlis – tai tokia vystymosi yda, kai liežuvio pasaitėlis prasideda nuo liežuvio viršūnės, tęsiasi per burnos dugną ir baigiasi aukštai apatinio žandikaulio liežuvinėje pusėje.
Tai yra įgimta, bet nepaveldima yda.
Chirurginis trumpo liežuvio pasaitėlio gydymas ankstyvame amžiuje (kūdikystėje) reikalingas tik tada, kai yra maitinimosi problemų, t.y. vaikas blogai čiulpia, negali visavertiškai maitintis. Dažniausiai trumpo liežuvio pasaitėlio operacija atliekama vyresniame amžiuje, kai atsiranda garsų tarimo problemų.
Atliekant liežuvio pasaitėlio plastiką, liežuvio pasaitėlis išpjaunamas arba giliai, kartu įkerpami, palaisvinami ir liežuvio raumenys, esantys greta pasaitėlio ar po juo, greta esanti gleivinė. Žaizda susiuvama tirpstančiais siūlais
Lūpos pasaitėlis – audinių pluoštelis einantis nuo lūpos centro link dantenų.
Chirurginis trumpo viršutinės lūpos pasaitėlio gydymas dažniausiai atliekamas 11-12 metais, jei pasaitėlis nepasislenka natūraliai į viršų, susiformuoja tarpas tarp priekinių dantų (diastema) ir tai sukelia estetines, sąkandžio problemas. Dažniausiai ši procedūra atliekama vietinėje nejautroje. Atliekant lūpos pasaitėlio plastiką, kruopščiai pašalinama lūpos pasaitėlio dalis, kuri formuoja tarpą tarp priekinių dantų, palaisvinama greta esanti gleivinė. Žaizda susiuvama tirpstančiais siūlais.

Dantų šaknų
cistų šalinimas
ir šaknų rezekcija

Danties šaknies cista – tai ertmė kauliniame audinyje ar minkštuosiuose audiniuose susidariusi dėl infekcijos apie šaknį. Cista gali būti sudaryta iš keleto kamerų, minkštas apvalkalas pripildytas skysčių ar pūlių.
Paskatintos uždegimo, kilusio, pavyzdžiui, mirus danties nervui ar/ir netinkamai atlikus šaknies gydymą, šaknų cistos didėja, pradeda pūliuoti. Operuojama vietinėje nejautroje. Virš cistos esanti gleivinė kruopščiai atkeliama, pašalinamas pakitęs virš cistos esantis kaulas. Tuomet specialiu instrumentu cista išgramdoma. Labai svarbu pašalinti visą jos turinį, nes nekokybiškai atlikus operaciją gali susidaryti nauja cista. Galiausiai gleivinė grąžinama į vietą ir susiuvama.

Dantų balinimas – Burnos higiena – Vaikų odontologija – Laminatės – Dantų protezavimas – Bruksizmas – Smilkinio apatinio žandikaulio sąnario sutrikimų gydymas – Periodontologinis gydymas – Endodontinis gydymas